Šiandien budėjimas praėjo ramiai. Buvo paskutinis kartas, kai budėjau ne viena. Nors kita internė didžiąją nakties dalį miegojo. Vėliau už tai atsakingas asmuo bandė juokais ar ne duoti jai velnių, tai pasakiau, kad mes sutarėme į iškvietimus eiti po vieną - aš einu, o jei būtų antras tuo pat metu, eitų ji. Čia tokia optimizacija. Pakraipė galvą, ir paliko taip.
Su naktiniais budėjimais yra vienas didelis pseudominusas - kai viskas gerai, tai tiesiog sėdi ir lauki. Ir nelabai gali kažkuo užsiimti. Negali veikti nieko labai įtraukiančio ir negali veikti kažko, kam reikėtų daug jėgų (pvz.: mokytis), bo nuvargsi ir tokia tad tada nauda iš tavęs bus.
Su naktiniais budėjimais yra vienas didelis pseudominusas - kai viskas gerai, tai tiesiog sėdi ir lauki. Ir nelabai gali kažkuo užsiimti. Negali veikti nieko labai įtraukiančio ir negali veikti kažko, kam reikėtų daug jėgų (pvz.: mokytis), bo nuvargsi ir tokia tad tada nauda iš tavęs bus.
Pseudominusas todėl, kad, žvelgiant plačiau, tokie budėjimai yra patys geriausi - tai reiškia, kad pacientai ramiai miegojo ir nieko netikėto nenutiko. Iš netikėtų dalykų realiai netikėti yra tik vadinamieji "buitiniai įvykiai". Butiniai įvykiai tai gali būti bet kas, kas nesusiję su medicina - nuo žaibo smūgio į ligoninę (vienas darbuotojas pasakojo, kad sykę per naktį net du kartus trenkė :o ), iki kažkieno dievai žino kaip atboginto ir paleisto krokodilo rūsyje. Teoriškai personalas turėtų būti apmokytas ką daryti jų atvejais, būti atsakingi asmenys (tokie laimė dažniausiai yra), bet visko nenumatysi. Pavyzdžiui hipotetinis pavojingo gyvūno atvejis - jo gaudytojus išsikvieti, bet ką su juo daryti kol atvyks? :D Stovėti kokiam internui su šluotkočiu ir baksnoti, kad nesugalvotų lįsti toliau nuo šilto radiatoriaus?
Dar šiandien užbaigiau vieną savo rankdarbėlių skirtų lavinti smulkiąją rankų motoriką.
Nežinau kiek ten jinai palavėjo, bet manau šitas pūstaakis ešerys visai gražiai išėjo:
Toliau klijuosiu popierinį tanką, o po to gal pamėginsiu padrožinėti. Jūra išmeta įdomių medgalių, kurie kai išdžiūna būna lengvi ir minkšti.
Dar laisvalaikiu skaitinėju apie žiurkėnų anatomiją ir fiziologiją. Šitoje knygoje (laisvai prieinama skaitymui) radau kelias įdomias iliustracijas:
Žiurkėnai maistą į urvą nešasi jį užsikišę už žandų. Ten daug telpa. Čia retgenograma, kur žiurkėnui už žandų buvo suleista kontrastinio skysčio.
Žiurkėnai neturi tokio krūtinkaulio kaip žmogus. Žiurkėnų krūtinkaulio atitikmuo yra sudarytas iš gyvenimo eigoje kaulėjančių atskirų kauliukų. Dėl to žiurkėno krūtinės ląsta paslankesnė, nei žmogaus ir jis gali smarkiai išsiriesti (ar pralįsti pro mažas angas - jeigu prakiša galvą, tai krūtinė irgi pralenda).
Kaukolės rentgenograma. Žiurkėnų dantys auga visą gyvenimą, nes jie nudyla jiems graužiant įvairius daiktus. Žiurkėnams graužimas teikia daug pasitenkinimo ir jie gali graužti ką nors tiesiog, nes patinka ir smagu.
Jei ką graužti nėra, tai dantys gali peraugti ir tuomet žiurkėnas nebegali išsižioti ir mirti badu - reikia patrumpinti. Iš šono atrodo baisiai (imama dildė į vieną ranką, žiurkėnas į kitą ir dildoma), bet jų dantys nejaučia taip skausmo, kaip žmonių. Skausmo nejautimas kartais suveikia priešingai - žiurkėnas graužia kažką per kieto, dėl ko viršutinių kandžių šaknys pakeičia anatominę vietą ir gali pažeisti smegenis :<
Skyriuje vienas vyresnis gydytojas pasiguodė, kad jam labai gaila, jog dabar chirurgijos rezidentai nebegali savo tobulėjimo tikslais operuoti šimtų kačių, šunų ir smulkesnių gyvūnų (pvz.: iš pradžių žarną nupjauti, tada prisiūti atgal).
Kai pasakiau, kad namie auginu žiurkėną pirkas klausimas buvo ką jam darysiu, atsakiau, kad rūpinsiuos ir mylėsiu. Vilniuje irgi dalis dėstytojų girdavosi, kaip studentaudami vieną operaciją atliko dešimčiai šūnų, kitą penkiolikai ir t.t.
O mes dažniausiai žiūrim pakreipę galveles ir nesuprantame pudrina čia mums smegenį ar ne xD
Pafilmavau Tikės, bet video po kelis šimtus MB, o aš dabar naudojuosi internetu per mob tel ryšį, tai tie video palauks, kol nueisiu iki kiokios kavaskylės.
o bet tačiau, turiu dabar pašto dėžutę. Jos adresas:
Justei Latauskienei
Pašto dėžutė 22
Liepų g. 16
Klaipėda
Galite man atsiųsti visokių gėrybių ir smagybių, tik nesiųskite nieko didelio, bo dėžutė yra standartinio voko dydžio :) Dar turiu nr. kuriuo man galite atsiųsti kokį anekdotą ar paskambinti pakalbėti durnom ar rimtom temom.
+37064567385
Jei neatsiliepiu, tai arba dirbu, arba nesu prie būtent šito telefono, arba tiesiog klaidžioju dimencijoje X. Nu miegu, begėdiškai griaunu ekosistemą šerdama kirus iš kambariokių atimta sužiedėjusia duona ir panašiai.
O jei šitą įrašą skaitote vėliau, nei 2014-04-20, tai nieko nesiųskite tuo adresu (dėžutę paėmiau tik kovui ir balandžiui, tą 20 dieną iš lempos rašau palikdama 10 dienų paštui) ir neskambykite, nebent blogo šone vis dar kabo, kad galite xD
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą